Radote klaidą ir norite padaryti pasaulį geresnį? Pažymėkite ją pele ir paspauskite Ctrl+Enter. Ačiū! ©

Faktas, kad kurį laiką mūsų teatre kiek primiršta buvusi Maksimo Gorkio dramaturgija pastaraisiais metais vis dažniau pasiekia Lietuvos teatrų scenas manęs visiškai nestebina. Paradoksalu, tačiau naują Gorkio aktualumą lemia panašios dviejų, visu amžiumi viena nuo kitos nutolusių epochų visuomeninė situacija: juk XX a. pradžios ikibolševikinė Rusija – po ekonominio kracho pamažu atsigaunanti valstybė. O tokiose visuomenėse, kaip taisyklė, konfliktas tarp materialinių ir dvasinių vertybių itin paaštrėja. Juk kai nėra už ką maitinti vaikus, nėra kada galvoti apie sąžinę, orumą, meilę, kitas bendražmogiškąsias vertybes. Kūnas dažniausiai nugali sielą...

Socialumas prieš individualumą, materialumas prieš dvasingumą – todėl Gorkis šiandien ir yra toks įdomus, kad jo kūryboje šie konfliktai neišsprendžiami vienareikšmiškai.

Tai ypač atsispindi Gorkio pjesėje „Vasa Železnova“ – labai „lietuviškoje“ istorijoje. Ir ne vien „lietuviškoje“ – pasakojimas apie tai, kaip artimieji vienas prieš kitą kelia ranką dėl palikimo, yra puikiai atpažįstamas visose visuomenėse.

Bet tai tėra vienas iš daugelio šios pjesės motyvų. Čia į pirmąjį planą iškyla Vasos Železnovos persona – pirmiausiai, ji yra motina, 30 metų „krovusi turtus“ savo vaikams, bet galiausiai pamačiusi, kad tie palikuonys – nevykę. Nes rūpindamasi savo atžalų ateitimi, ji nespėjo pasirūpinti jų dabartimi. Vasai neliko laiko juos auklėti, ji negalėjo suteikti jiems tą, ką vertingiausio savo vaikams gali suteikti motina: užuojautą, šilumą, stiprybę, mokėjimą aukoti save... Pinigų – daug, palikuonys – nevykę, vyras – miręs... Bėgant nuo vienatvės Vasai lieka tik sugalvoti pateisinimą savo buvimui čia...

Šeima kaip vienetas – kur kas jautresnis ir subtilesnis nei visuomenė apskritai. Kad ir kokia ta šeima būtų... Ji – visko pamatas, mažiausia, bet svarbiausia visuomenės ląstelė. Mane daug labiau domina, kai teatro scenoje kalbama ne apie skirtingų socialinių sluoksnių, ideologijų, sporto komandų susidūrimą, o apie konfliktą tarp žmonių. Šiuo atveju – vieno kraujo žmonių.

Vasa yra Motina. Ne tik viskam gyvybę suteikiantis, bet ir atimti gyvybę galintis pradas. Motina–šventoji, Motina–nuodėmklausė, Motina–likimas, Motina–skola, palaima ir prakeiksmas. Nes iš motinos, cituojant pjesę, „visi žmonės atsiranda“... Ir visa tai telpa vieninteliame Vasos personaže.

Man atrodo, kad šiandienos Lietuvos teatre Vasą Železnovą suvaidinti gali vienintelė Eglė Gabrėnaitė ir niekas kitas...